Vaikų pulmonologija ir alergologija
1999 m. kovas, II tomas, Nr.1 (pp. 1-160)
|
Bendruomenėje įgytos atipinės pneumonijos etiologija, epidemiologija, diagnostika ir gydymas
Jurgis Bojarskas, Vilija Bubnaitienė Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinika, Kaunas
Lietuvoje vis dažniau susiduriame su bendruomenėje įgyta atipine pneumonija. Kadangi pneumonija ir šiandien yra potencialiai mirtina vaikų liga, tai norėdami padėti išvengti diagnostikos ir gydymo klaidų, straipsnyje pateikiame literatūros duomenis apie bendruomenėje įgytos atipinės pneumonijos sukėlėjus, epidemiologiją, diagnostikos metodus ir gydymo principus |
|
Viršutinių kvėpavimo takų infekcijų antibakterinė terapija: šiuolaikinis požiūris ir reali būklė
Irena Narkevičiūtė, Indrė Tamulienė, Justina Čipkuvienė Vilniaus universiteto Pediatrijos centras, Vilnius
Iš 400 ligonių, sirgusių ūmia viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir ūmiu vidurinės ausies uždegimu, 172 ligoniams (43 proc.) buvo skirtas antibakterinis gydymas. Ūmiam vidurinės ausies uždegimui gydyti poliklinikoje dažniausiai skiriamas amoksicilinas (25 proc.) ir antros kartos cefalosporinai (20 proc.), stacionare - amoksicilinas (30 proc.). Ūmiai viršutinių kvėpavimo takų infekcijai gydyti poliklinikoje dažniausiai skiriami amoksicilinas (22 proc.) ir makrolidai (22 proc.), stacionare - penicilinas (31 proc.). |
|
Endobronchito aktyvumo įvertinimas lėtiniu bronchitu sergantiems ligoniams
Edvardas Danila Viešoji įstaiga Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Pulmonologijos ir alergologijos klinika, Vilnius
Darbo tikslas - nustatyti ligonių sergančių lėtiniu bronchitu, laboratoriniu ir funkcinių simptomų priklausomybę nuo endobronchito aktyvumo. 1997-1998 metais VĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Pulmonologijos ir alergologijos klinikoje buvo ištirti 32 ligoniai, sergantys lėtiniu bronchitu (LB) su aktyviu endobronchitu, ir 33 ligoniai, sergantys lėtiniu brocnhitu su neaktyviu endobronchitu. Visiems šiems ligoniams buvo atliktas klinikinis, laboratorinis kraujo ir kraujo dujų tyrimas, spirometrija, fibrobronchoskopija ir bronchoalveolinis lavažas (BAL) arba bronchų gleivinės biopsija. Rezultatai: ligoniams, sergantiems LB su aktyviu endobronchitu, rastas tik padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis (p<0,05), palyginus su ligoniais, sergančiais LB su neaktyviu endobronchitu. Tačiau abiejų grupių ligonių klinikinio kraujo tyrimo duomenys, tarp jų ENG, buvo literatūroje pateiktų normų ribose. Nenustatyta statistišktai patikimo kraujo dujų ir spirometrijos rodiklių skirtumo tarp ligonių, sergančių LB su aktyviu endobronchitu ir sergančių LB su neaktyviu endobronchitu. Nerūkalių, sergančių LB su aktyviu endobroncitu, BAL skysčio bronchų porcijoje rasta daugiau neutrofilų (p<0,05), palyginus su nerūkaliais, sergančiais LB su neaktyviu endobronchitu. Palyginus su rūkaliais, sergančiais LB su neaktyviu endobronchitu, rūkalių, sergančių LB su aktyviu endobronchitu, BAL skysčio bronchų ir alveolių pocijose rasta daugiau neutrofilų (p<0,01) bei limfocitų (p<0,05) ir CD54+ (p<0,05) - alveolių porcijoje. Ligoniams, sergantiems LB su aktyviu endobronchitu, palyginus su ligoniais, sergančiais LB su neaktyviu endobronchitu, statistiškai patikimai rasta daugiau visų uždegiminių ląstelių ir bronchų epitelyje, ir pogleivyje: - epitelyje - neutrofilų (p<0,001), eozinofilų (p<0,0001), CD3+ limfocitų (p<0,05) ir CD8+ limfocitų (p<0,05) - pogleivyje - neutrofilų (p<0,0001), eozinofilų (p<0,0001), CD3+ limfocitų (p<0,01) bei CD8+ limfocitų (p<0,01). Atliekant fibrobronchoskopiją ir bronchų gleivinės biopsiją arba bronchoalveolinį lavažą, komplikacijų nebuvo.
Išvados
- Laboratoriniai kraujo, kraujo dujų ir spirometrijos tyrimai teikia nepakankamai informacijos, kad ligoniams, sergantiems lėtiniu bronchitu, būtų galima nustatyti endobronchito aktyvumą. - Endobronchito aktyvumą ligoniams, sergantiems lėtiniu bronchitu, galima nustatyti tik atlikus fobrobronchoskopją, bronchoalveolinį lavažą arba bronchų gleivinės biopsiją. |
|
Plaučių arterijos tromboembolijos invazinės ir neinvazinės diagnostikos ypatumai
Albinas Naudžiūnas, Silvija Kontautienė Kauno medicinos universitetas, Kaunas
Išnagrinėta 336 ligonių, sirgusių patvirtinta plaučių arterijos tromboembolija (PATE) ir gydytų Kauno medicinos universiteto klinikose 1990-1998 metais, ligos priežastys, klinikiniai požymiai, invazinės ir neinvazinės diagnostikos galimybės. 48,2 proc. ligonių PATE diagnozė patvirtinta invaziniu būdu, t.y. zonduojant dešinąsias širdies ertmes ir pulmoangiografijos metodu; 9,2 proc. ligonių - invaziniu ir infuzinės scintigrafijos metodu; 22,9 proc. ligonių - infuzinės scintigrafijos metodu; 19,6 proc. ligonių - esant tipiniams klinikinams požymiams ir atlikus instrumentinius tyrimus. Nustatyta, kad dažniausiai PATE sirgo abiejų lyčių 60-70 metų amžiaus pacientai. Šeštoje amžiaus dekadoje vyrai PATE sirgo dažniau (vyrų ir moterų santykis - 1,45). Dažniausiai pacientų nusiskundimai buvo dusulys (79,5 proc.), anginozinio pobūdžio skausmai krūtinėje (40,5 proc.), cianozė (19,5 proc.). PATE išsivystymą dažniausiai predisponavo širdies nepakankamumas (33,9 proc.) ir chirurginės operacijos bei traumos (7 proc.). Pulmoangiografijos metodu PATE diagnozė dažniasiai nustatoma esant embolizacijai į stambesnes plaučių arterijos šakas - pagrindines, skiltines ir segmentines. Esant mikrotromboembolizacijai, informatyvesnis tyrimo metodas - infuzinė plaučių scintigrafija. |
|
Sedacijos būdai vaikui tirti lanksčiuoju bronchoskopu Alfredo Visca, Domenico Castello St. Anna ligoninė, Turinas, Italija
Norėdami įvertinti dviejų alternatyvių sedacijos metodų efektyvumą ir saugumą atliekant bronchoskopinį tyrimą fibrooptiniu (lanksčiuoju) bronchoskopu randomizacijos būdu, 40 pediatrinių ligoninių suskirstėme į dvi grupes. Pirmosios grupės ligoniams prieš tyrimą buvo skirta premedikacija atropino sulfato tirpalu (0,01 mg/kg į raumenis) ir sedacija petidinu (0,5 mg/kg į veną) ir midazolamu (0,1 mg/kg į veną). Antrosios grupės ligoniams buvo skirta tik sedacija midazolamu (0,2 mg/kg į veną). Vietinei kvėpavimo takų nejautai sukelti abiejų grupių ligoniams (10 proc.) prasidėjo kvėpavimo slopinimas ir dviem (10 proc.) - bradikardija. Dar trims ligoniams (15 proc.) po tyrimo buvo užregistruotas vėmimo epizodas. Dviem antrosios grupės ligoniams (10 proc.) sedacija buvo nepakanama, o vienam (5 proc.) prasidėjo bradikardija. Mūsų nuomone, pediatrinių ligonių premedikacija atropinu dažnai yra nereikalinga, nes sedacijos midazolamu veiksmingumas prilygsta kombinuotai petidinio ir midazolamo sedacijai ir, atrodo, sedacija midazolamu yra saugesnė. |
|
Mikoplazminės pneumonijos, patvirtintos polimerinės grandininės reakcijos metodu, klinika
Aldona Rainytė*, Ramunė Mykolaitienė*, Petras Stakėnas** Vilniaus universiteto Pediatrijos centras*, Biotechnologijos insitutas**, Vilnius
Išanalizavome 38 vaikų, kuriems pneumonija buvo patvirtinta rentenologiškai, o mikoplazminė infekcija nustatyta polimerazės grandinine reakcija, ligos simptomus ir pateikėme šio nozologinio viento klinikinę charakteristiką. Radome, kad tarp vaikų, sergančių mikoplazmine pneumonija, didžiausią dalį sudarė jaunesnio mokyklininio ir ikimokyklinio amžiaus vaikų kolektyvus lankantys vaikai. Jiems liga rutuliojosi palaipsniui. Nors ligoniai karščiavo, bet jų būklė buvo nesunki. Svarbiausias ligos simptomas, dėl kurio kreiptasi į gydymo įstaigą, buvo atkaklus varginantis kosulys. Nepaisant plaučių infiltracinių pokyčių rentgenogramose, periferinio kraujo rodikliai nerodė bakterinio proceso. |
|
Vaikų tuberkuliozinės pneumonijos ypatumai
Dalia Steponavičienė, Edita Tamulaitienė, Aleksandra Stoškuvienė, Nijolė Šimkienė* Kauno apskrities infekcinės ligoninės Vaikų ligų klinika, Kaunas *Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinika, Kaunas
Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį vaikų sergamumas aktyvia tuberkulioze (TB) padvigubėjo. Straipsnyje išanalizavome 54 vaikų, gydytų Kauno apskrities infekcinės ligoninės Vaikų ligų klinikoje dėl TB penumonijos 1990-1998 m. ligos istorijas. Dažnai TB vaikams diagnozuojama pavėluotai. Jiems nuo 2 savaičių iki 6 mėnesių buvo gydoma pneumonija. Reakcija į tuberkulino mėginį visais atvejais buvo teigiama. Kontaktas su TB sergančiais išaiškintas 67,5 proc. 60 proc. vaikų pažeista kairiojo arba dešinioja plaučio viršutinė skiltis. |
|
Gyvenimo trukmės prognozavimas cistine fibroze sergantiems vaikams
Iveta Skurvydienė*, Arūnas Valiulis** *Tauragės apskrities ligoninė, Tauragė ** Vilniaus universitetinės ligoninės Vaikų ligų klinika, Vilnius
Nors išsivysčiusiose šalyse kasmet ilgėja cistine fibroze sergančių ligonių gyvenimo trukmė, bet dar sunku prognozuoti ilgesnę a trumpesnę gyvenimo trukmę konkrečiam pacientui. Šia problema besidomintys mokslininkai jau du dešimtmečius stengiasi surasti pacientų ilgesnės gyvenimo trukmės tikimybei prognozuoti kriterijus. Remiantis JAV, Kanados ir Didžiosios Britanijos mokslininkų duomenimis, ilgesnė cistine fibroze sergančių ligonių gyvenimo trukmė yra nesusijus su naujagimio kūno masės dydžiu, ligonio amžiumi diagnozės nustatymo metu, ligos požymių atsiradimo laiku, pirmojo apsilankyumo cistinės fibrozės centre data, dešimtmečiu, kuriame pacientas gyveno, su paciento mityba, lytimi ir FEV1 verte tyrimo metu. Mokslininkai nustatė keturis trumpesnę ligonio gyvenimo trukmę lemiančius rodiklius: mažesnę kūno masės centilę, mežesnį Schwachman skalės balą, nepakankamą kasos funkciją ir Burkholderia cepacia kolonijas ligonio skrepliuose. 1998 m. paskelbtame Didžiosios Britanijos moklsininkų straipsnyje aprašytas naujas taikomojo pobūdžio metematinis cistinės fibrozės prognozės modelis. Jis sukurtas, įvertinus kelių kintamųjų dydžių bendrą įtaką cistine fibroze sergančių ligonių gyvenimo trukmei artimiausioje ateityje. Gyvenimo trukmės numatymo rodiklis gali būti apskaičiuojamas dviejų metų laikotarpiui kiekvienam cistine fibroze sergančiam ligoniui, kurio duomenys (ūgis, kepenų liga ir padidėjusios kepenys, FEV1 ir FCV dalys procentais, palyginus su numatytomis, ir kraujo leukocitų skaičius) kaupiami cistinės fibrozės centruose. JAV ir Didžiojoje Britanijoje privaloma griežta ligonių atranka organų transplantacijai, t.y. operuojami tik tie pacientai, kurių plaučių ir širdies būklė be operacijos padėtų gyventi tik dvejus metus. Manoma, kad ilgesnės gyvenimo trukmės tikimybės prognozės artimiausiai ateičiai modelis turėtų būti svarbus atrenkant pacientus plaučių, plaučių ir širdis persodinimui. |
|
Imunologiniai alerginių ligų mechanizmai
Regina Ėmužytė, Ingrida Kazlauskienė, Regina Firantienė, Vytas Tamošiūnas Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto Pediatrijos centras, Vilnius Imunologijos institutas,Vilnius
Alerginės reakcijos pagal vyraujantį imunologinį mechanizmą skirstomos į 4 pagrindinius tipus. I tipo alerginės reakcijos pasitaiko dažniausiai. Alerginių ligų patofiziologija susijusi su sudėtinga sąveika tarp ląstelių, mediatorių ir ypač citokinų. Th2 ląstelės yra vyraujančios I tipo alerginėse reakcijose. Jų sekretuojami citokinai lemia IgE hiperprodukciją. IL-4 vaidina svarbiausią vaidmenį perjungiant B ląstelėse Ak gamybą iš IgM/IgG į IgE. Ankstyvoji I tipo alerginių reakcijų fazė yra tiesiogiai susijusi su aktyvuotomis puliosiomis ląstelėmis ir jų priminiais bei lipidiniais mediatoriais. Vėlyvojoje (uždegiminėje) fazėje dalyvauja įvairios ląstelės, tačiau ši fazė tiesiogiai susijusi su citokinų aktyvuotais eozinofilais. Ji labai svarbi lėtinei alerginės ligos eigai. Nauos alergijos gydymo kryptys susijusios su moksliniais tyrimais kuriant lipidinių mediatorių, citokinų, adhezijos molekulių antagonistus ir inhibitorius bei naują imunoterapijos strategiją imuniniams procesmas reguliuoti. Alerginių ligų imunologinių mechanizmų tyrmai svarbūs efektyvesnei alerginijos diagnostikai, profilaktikai ir gydymui. |
|
Paieška internete:
|
