Vaikų pulmonologija ir alergologija

Straipsnyje apžvelgiami epidemiologiniai, klinikiniai ir molekuliniai genetiniai bronchinės astmos tyrimai. Astma priklauso sudėtingų nemendelinių ligų grupei. Jai būdinga daugelis nemendelinių požymių: palyginus vėlyva ligos pradžia, didelis monozigotinių dvynių skaičius, palyginus su šeiminiais, tėviniai efektai ir skirtingas tėvinių alelių penetrantiškumas, genetinis heterogeniškumas ir kt. Nors dėl šių veiksnių labai pasunkėja molekuliniai genetiniai tyrimai, bet jau yra altikta daugelis genetinio sukibimo ir genetinės asociacijos analizių. Be tradicinių genetinės analizės metodų, pastaraisiais metais buvo pradėti epigenetiniai ir farmakogenetiniai astmos tyrimai. Tikimasi, kad genetiniai, epigenetiniai ir farmakogenetiniai tyrmai ne tik padės atskleisti astmos etiopatogenezės esmę, bet ir sukurti efektyvius vaistus jai gydyti.

TURINYS

pp. 11-18

Tarptautinės vaikų alergijos profilaktikos programos (SPACE) pirmojo etapo duomenų analizė

Jurgis Bojarskas¹, Laimutė Vaidelienė¹, Jolanta Kudzytė¹, Johannes Forster², Hassan Arshad³, David Hide³, Stella Tsitoura⁴

KMU Vaikų ligų klinika¹, Kaunas; Freiburgo universitetinė vaikų ligoninė², Freiburgas, Vokietija; Astmos ir alergijos tyrimų centras³, Niuportas, Anglija; P&A Kyrikou vaikų ligoinė⁴, Atėnai, Graikija

Straipsnyje palyginami tarptautinės vaikų alergijos profilaktikos programos SPACE (Study on Prevention of Allergy in Children in Europe) šeimų tyrimo Vokietijoje, Anglijoje, Graikijoje ir Lietuvoje duomenys. Apklausos ir odos alerginių mėginių rezultatai rodo, kad net 42 proc. apklaustų šeimų randama alergijos požymių. Labiausiai alerginės ligos paplitusios Anglijoje - apie 28 proc. šeimų nurodo asmenis, sergančius astma, alerginiu rinitu arba egzema. Tarp Lietuvos tėvų, auginančių 20-48 mėnesių amžiaus vaikus, alerginės ligos aptinkamos 2-4 kartus rečiau, negu kitose šalyse, o dažniausiai pasitaikanti alerginės ligos forma yra odos alergija. Lietuviams tėvams alergija aptinkama 4,5 karto dažniau, negu mamoms. Dažniausia jie alergiški žolių žiedadulkėms. Anglijoje tarp tėvų labiau paplitus alergija namų dulkių erkutėms. Alergiškose šeimose augantiems mažamečiams vaikams dažniausiai diagnozuojama egzema. Net 36 proc. Lietuvos vaikų nurodė astmos simptomus, nors bronchinė astma diagnozuota tik 6 proc. iš jų. Maždaug tiek pat švokščiančių vaikų nustatyta ir kituose studijos centruose. Ten astma diagnozuota vidutiniškai 14 proc. vaikų. Alerginiu rinitu mažamečiai vaikai serga rečiau - vidutiniškai apie 6 proc.

TURINYS

pp. 19-30

Kūdikių maitinimo svarba sergant alerginėmis ligomis

Birutė Ročkaitė, Saulius Ročka, Rima Sabalienė,

Miglė Klimantavičienė, Arūnas Valiulis

Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Vaikų ligų klinika, Vilnius

1999 metais Vilniuje ir Utenoje anketiniu būdu buvo apklausti 1804 vaikų tėvai. Klausimynuose domėtasi vaikų mityba kūdikystėje, diagnozuotomis alerginėmis ligomis arba buvusiais jų simtomais. Suskaičiavus anketų duomenis, nustatyta, kad 15,2 proc. vaikų buvo diagnozuota alerginė liga, 2,33 proc. vaikų, bronchinė astma, 1,88 proc. vaikų - alerginis rinitas, 2,44 proc. vaikų - egzema. 14,75 proc. vaikų buvo diagnozuota alergija maistui. Žindytų ir nežindytų krūtimi vaikų maisto racionas labai skyrėse, bet alerginių ligų arba jų simptomų atsiradimo dažnis buvo beveik vienodas. Krūtimi žindytiems vaikams alerginės ligos buvo diagnozuojamos vėliau, t.y. vyresniems. Vaikų, sergančių alerginėmis ligomis ir jomis nesergančių, maisto racionas kūdikystėje buvo beveik veinodas. Alergiškių ir nealergiškų tėvų vaikų grupėse mitybos racionas taip pat buvo beveik vienodas, bet nustatyti ryškūs susirgimo alerginėmis ligomis dažnio skirtumai.

TURINYS

pp. 31-38

Alerginis kvėpavimo takų uždegimas

Ingrida Kazlauskienė¹, Regina Ėmužytė¹, Regina Firantienė¹, Vytas Tamošiūnas²

Vilniaus universiteto Pediatrijos centras¹, Imunologijos instututas², Vilnius

Alerginė liga - tai pasekmė sudėtingo, nuoseklaus proceso, kuris susieja genetinį polinkį, sensibilizaciją, uždegimą ir hiperreaktyvumą. Pastaraisiais metais ypač akcentuojama uždegimo svarba įvairių alerginių ligų, daugiausia kvėpavimo takų, patogenezei. Svabiausi bruožai, skiriantys alerginį uždegimą nuo kitų uždegimo tipų yra IgE gamyba, nuo IgE priklausoma putliųjų ląstelių aktyvacija ir gleivinių infiltracija T limfocitais, eozinofilais bei putliosiomis ląstelėmis. Efektorinės alerginio atsako ląstelės (putliosios ląstelės, bazofilai, eozinofilai), aktyvuotos per Fc e RI receptorių arba Th2 ląstelių išskiriamais citokinais, dalyvauja alerginio kvėpavimo takų uždegimo raidoje, sekretuodamos mediatorius (pavyzdžiui, histaminą, leukotrienus, prostaglandinus, citokinus ir kt.). Alerginis uždegimas - tai sąsaja šešių reiškinių: ląstelių proliferacijos, diferenciacijos, įjaudrinimo, chemotaksio, aktyvacijos (degranuliacijos) ir apaptozės inhibicijos. Esant alerginiam uždegimui, kvėpavimo takuose kaupiasi Th2 limfocitai, eozinofilai, putliosios ląstelės ir ten išskiria savo mediatorius. Tyrinėjant alerginių ligų raidą, daugiausia dėmesio skiriama biologiniams alerginio uždegimo žymekliams, kurie atspindi uždegimo laipsnį ir (arba) uždegiminių ląstelių aktyvumo laipsnį. Biologiniai alergijos ir alerginio uždegimo žymekliai skirstomi į keturias klases: citokinus, leukotrienus; uždegiminių ląstelių granusėse esančius baltymus; adhezijos molekules. Pastaraisiasi metais buvo pateikta duomenų apie minimalų nuolatinį uždegimą (MNU), t.y. lėtinio alerginio audinių uždegimo būklę be jokių simptomų. Manoma, kad MNU sąlygoja alerginio uždegimo tęstinumą, o tai lemia vienos alerginės ligos perėjimą į kitą. MNU padeda suprasti bronchinės astmos ir rinovirusinės infekcijos tarpusavio ryšį.

TURINYS

pp. 39-45

Mažų vaikų pasikartojančios kvėpavimo takų obstrukcijos raido ypatumai

Jurgis Bojarskas, Valdonė Misevičienė, Jolanta Kudzytė

Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinika, Kaunas

Apatinių kvėpavimo takų obstrukcija - tai gana dažnai diagnozuojamas sindromas mažiems vaikams. Remiantis įvairių epidemiologinių studijų duomenimis, visdutiniškai trečdaliui vaikų iki trejų metų amžiaus nustatoma bronchų obstrukcija, išprovokuota vienų arba kitų veiksnių. Apie 60 proc. vaikų nustoja švokšti iki šeštųjų gyvenimo metų. Tik 40 proc. vaikų švokščia ir būdami vyresni bei serga bronchų astma.

Straipsnyje nurodomi svarbiausi veiksniai, turintys įtakos bronchų obstrukcijos raidai ir pasikartojimui mažiems vaikams. Supažindinama su Kauno miesto Vaikų ligų klinikoje atlikto klinikinio tyrimo rezultatais, kurie patvirtina daugelio epidemiologinių tyrimų duomenis: teigiama alergologinė anamnezė ir atopijos požymiai kūdikystėje labai būdingi mažiems švokščiantiems vaikams, bet obstrukcijos paūmėjimus jiems dažniausiai išprovokuoja ūmi respiracinė infekcija.

TURINYS

pp. 46-54

Vaikų recidyvuojantis ir lėtinis bronchitai

Algimantas Vingras

Vilniaus universiteto Bendrosios praktikos gydytojo centras, Vilnius

1997-1998 m. Lietuvos sveikatos informacijos centro žinios apie vaikų sergamumą recidyvuojančiu bronchitu ir lėtinėmis plaučių ligomis yra netikslios. Taip atsitiko todėl, kad atskirai nepateikiama žinių apie vaikų sergamumą bronchitu, nepatikslintu, - ūminis ar lėtinis (J40), paprastu ir gleiviškai pūlingu bronchitu (J41), nepatikslintu lėtiniu bronchitu (J42), emfizema (J43), bronchektazėmis (J47). Vaikų sergamumas visomis minėtomis ligomis per metus padidėjo net 2,45 karto. Lėtine obstrukcine plaučių liga 1998 m. sirgo 4940 vaikų. Toks didelis sergamumas lėtinėmis apatinių kvėpavimo takų ligomis neužregistruotas nei vienoje Europos šalyje, kur ligos klasifikuojamos pagal TLK-10.

Siūloma recidyvuojantį bronchitą klasifikuoti J40, lėtinį bronchitą, kai jis diagnozuotas kaip pirminė liga, - J41 arba J42 (atsižvelgiant į jo pobūdį), o obstrukcinį bronchitą iki trijų recidyvų imtinai ) J20.9.

Straipsnyje paaiškinti recidyvuojančio bronchito, lėtinio paprasto ir obstrukcinio bronchito, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, emfizemos apibrėžimai ir diagnostikos kriterijai, astmos skirtumai nuo obstrukcinės plaučių ligos. Išsamiai aptartos lėtinio kosulio priežastys, pirminio ir antrinio lėtinio bronchito rizikos veiksniai. Vaikų pirminis lėtinis bronchitas, kaip savarankiška liga, yra retas, dažniau jis yra antrinis, t.y. lydi kitas apatinių kvėpavimo organų ligas.

Vienas iš pagrindinių recidyvuojančio ir pirminio lėtinio bronchito gydymo būdų yra racionaliai parinkta antibakterinė terapija. jos efektyvumas padidėja, atstačius mukociliarinį transportą. Jeigu yra daug gleivių, tai tinka anticholinerginiai vaistai (pavyzdžiui, atroventas). Bronchių ligų recidyvų skaičius sumažėja, paskyrus imunokorektorių, pavyzdžiui, ribomunilo.

TURINYS

pp. 55-63

Vakų kvėpavimo takų ligų dažniausių sukėlėjų jautrumas antimikrobiniams vaistams

Petras Kaltenis¹, Jolanta Bernatonienė¹, Gražina Murauskaitė¹,

Gina Gernatonienė¹, Einar Hjaltested², Helga Erlendsdottir²,

Karl Kristinsson², Asgeir Haraldsson²

Respublikinė Vilniaus universitinės vaikų ligoninės Pediatrijos centras¹, Vilnius;

Reikjaviko universiteto ligoninės Mikrobiologijos skyrius², Reikjavikas, Islandija

1999 vasario-kovo mėnesiais tyrėme 508 vaikų, lankančių lopšelius darželius, nosiaryklės mikroflorą. Tiriamoji medžiaga buvo imama pro nosį nuo užpakalinės nosiaryklės sienelės vienkartiniu tamponu su transportine terpe. Tyrimo tikslas - nustatyti, ar labai paplitę dažniausi kvėpavimo takų infekcijų sukėlėjai vaikų nosiaryklėje ir koks jų atsparumas plačiai vartojamiems antimikrobiniams vaistams. nustatėme, kad 71 proc. vaikų nosiaryklė buvo kolonizuota kvėpavimo takų infekcijų dažniausių sukėlėjų: Streptococcus pneumoniae (51 proc.), Haemophilus influenzae (68 proc.) ir Moraxella catarrhalis (46 proc.). Atlikus ß laktamazės mėginį, paaiškėjo, kad M.catarrhalis jį gamino beveik 100 proc., o H.influenzae - 3,5 proc.. Mūsų duomenys rodo, kad S.pneumoniae jautrumas penicilinui buvo net 95 proc. Visiškai atsparių padermių nenustatyta. H.influenzae jautrumas ampicilinui siekė 97 proc., o eritromicinui - tik 8 proc.. Plačiausiai vartojamas antibiotikas buvo eritromicinas (37 proc.). Šie duomenys turėtų padėti gydytojams pasirinki tinkamiausią antibiotiką, ypač pradedant empirinį gydymą pirminėje sveikatos priežiūros grandyje.

TURINYS

pp. 64-69

Acinetobacter spp. - realus ar tariamas ligos sukėlėjas

Irena Narkevičiūtė¹, Violeta Baliukynaitė², Ona Braškuvienė², Laima Naskauskienė¹

Vilniaus universiteto Pediatrijos centras¹,

Respublikinė Vilniaus universitetinė vaikų ligoninė², Vilnius

Darbo tikslas - nustatyti, kiek yra paplitusios Acinetobacter spp. padermės hospitalizuotų vaikų ir ligoninės aplinkoje, įvertinti sukėlėjų jautrumą antibiotikams. 1990-1994 metais Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje hospitalizuotiems vaikams buvo bakteriologiškai ištirti 6822 klinikinės medžiagos bandiniai, 1991 metais - 1203 nuoplovos nuo įvairių ligoninės aplinkos objektų. Nustatytas Acinetobacter spp. 95 kultūrų jautrumas antibiotikams. Išanalizuotos 31 vaikų, iš kurių buvo išskirtas acinetobakterijos, ligos istorijos. Tarp hospitalizuotų vaikų Acinetobacter spp. buvo nustatyta 0,45 proc. vaikų, o ant ligoninės aplinkos objekų - 2,16 proc. atvejų. Dažniausiai patogenas išskirtas vaikams, sirgusiems kvėpavimo organų ligomis. Acinetobakterijos 25,8 proc. vaikų išskirtos iš kraujo ir likvoro. 1997-1998 metais visos Acinetobacter spp. padermės buvo jautrios amikacinui, polimiksinui, 93,6 ir 73,9 proc. cefamandoliui, ceftazidimui, 54,2-22,0 proc. - ampicilinui, amoksiklavui, cefaklorui, cefamandoliui, cefotaksimui, gantamicinui, chloramfenikoliui. Acinetobacter spp. yra potencialus hospitalinės infekcijos sukėlėjas.

TURINYS

pp. 70-75

Bronchų tuberkuliozė

Edvardas Danila

VšĮ Vilniasu universiteto ligoninės Santariškių klinikos

Pulmonologijos ir alergologijos klinika, Vilnius

1995-1999 metais VšĮ VUL Santariškių klinikos Pulmonologijos ir alergologijos klinikoje ištirta 30 ligonių, kuriems bronchoskopijos metu nustatytas trachėjos ir bronchų tuberkuliozinis pažeidimas. Visi ligoniai kosėjo, septyni ligoniai (23 proc.) atkosėjo kraują, 19 ligonių (63 proc.) karščiavo. 17 ligonių (57 proc.) krūtinės ląstos rentgenologinio tyrimo metu nustatytas segmento (skilties) pritemimas, trims ligoniams (10 proc.) - ovalus šešėlis plaučiuose, 4 ligoniams (13 proc.) - sumažėjęs segmento (skilties) oringumas. Šešiems ligoniams (20 proc.) plaučių rentgenologinio tyrimo metu nenustaytta patologinių požymių. Bronchoskopijos metu dažniausiai buvo nustatyta infiltracinė ir opinė tuberkuliozinio bronchų pažeidimo formos. Šešiems ligoniams (20 proc.) nustayta fistulinė tuberkuliozinio bronchų pažeidimo forma.

TURINYS

pp. 81-93

Bronchinė astma ir obstrukcinis bronchitas

Erika von Mutius

Liudviko Maksimiliano universiteto vaikų ligoninė, Miunchenas, Vokietija

Remiantis daugelio tyrimų duomenimis, išsivysčiusiose Vakarų šalyse vis labiau plinta bronchų obstrukcija ir astma. Nedaugelyje tyrimų atkreipiamas dėmesys į skirtingus astmos fenotipus. Atlikus longitudinius tyrimus, pavyko nustatyti, kad apie pusei ikimokyklinio amžiaus vaikų esti švokštimo simptomų. Dėl skirtingos klinikinės eigos galima daryti išvadą, jos yra skirtingi obstrukcinių simptomų fenotipai, kurių prognozė ir rizikos laipsnis yra nevienodi. Praeinantis kūdikių ir mažų vaikų švokštimas šiuo metu yra siejamas su palyginti mažesniais jų kvėpavimo takais, o vaikų bronchinė astma - su atopija ir šeimynine anamneze. Virusinė kvėpavimo takų infekcija gali būti ir nuo broncinės atmos apsaugantis, ir ligą sukeliantis veiksnys.

TURINYS

pp. 94-103

Kvėpavimo takų sekreto šalinimo sutrikimų gydymas

Bruce Rubin

Wake Forest universiteto Medicinos centras, Šiaurės Karolina, JAV

Gleivės - tai viskoelastinis lipnus gelis, kuriame yra daug vandens, angliavandenių, lipidų ir baltymų. Gleives gamina gleivinėje esančios taurinės ląstelės ir liaukos. Tai Niutono mechanikos dėsniams nepavaldus skystis, nes jis pasižymi ir skysčiui (klampumas) ir kietam kūnui (elastiškumas) būdingomis savybėmis. Dėl to pasidaro įmanoma gleivių sekrecija ir transportavimas. Mukociliarinis kvėpavimo takų klirensas iš dalies priklauso nuo viskoelastinių šalinamo sekreto savybių. Mukolitikai, nutraukdami polimerines sekreto jungtis, sumažina skreplių klampumą. Gleivių gamybą ir sekreciją reguliuojantys vaistai slopina ir gleivių gamybą, ir jų sekreciją. Mukokinetiniai vaistai, padidindami iškvepiamo oro srovę arba sumažindami skreplių ir epitelio sukibimą, taip pat neturėdami įtakos viskoelastinėms skreplių savybėms, pagerina kosulio sąlygotą transportą. Gleivių šlainimas iškvepiant orą ir kosint yra svarbiausias uždegiminėmis kvėpavimo takų ligomis sergančių ligonių skrepliams šalinti būdas, nes yra pažeistas jų ciliarinio transporto mechanizmas. Moksliškai pagrįstai įvertinus kvėpavmio takų sekreciją ir atsako į paskirtą gydymą, būtų galima imtis efektyvesnių priemonių, padedančių geriau šalinti gleives, o tai padėtų tiksliau išaiškinti, kuriems ligoniams specifinis gydymas gali būti efektyvus.

TURINYS

pp. 104-116

Pirminė ciliarinė diskinezija: diagnostikos ir gydymo standartai

Andrew Bush, Peter Cole, Mohamed Hariri, Ian Mackay, Gill Phillips, Christopher O'Callaghan, Robert Wilson, John Oliver Warner

Karališkoje Brtomptono ligoninė, Londonas, Anglija

Pirminė ciliarinė diskinezija (PCD) rodo virpamojo epitelio gaurelių struktūros ir (arba) funkcijos sutrikimus, sukeliančius viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligas ir iki 50 proc. atvejų pasitaikančią atvirkšitnę vidaus organų padėtį (situs viscerum inversus arba dekstrokardiją). Šio straipsnio tikslas - aptarti indikacijas, pagal kurias ligonis siunčiamas ištirti PCD, nustatyti įvairių spacialybių gydytojams priimtinus diagnositinius šios ligos kriterijus, pateikti PCD gydyti rekomendaciją. PCD gali pasireikšti nuajagimių respiracinio distreso sindromu, lėtinėmis apatinių kvėpavimo takų infekcijomis, lėtiniu rinosinusitu ir vyrų nevaisingumu. Apie PCD reikia pagalvoti tuomet, kai tenka diferencijuoti neaiškios kilmės bronchektazinę ligą, netipinę, sunkia bronchinės astmos formą, netikėtai sunkią viršutinių kvėpavimo takų infekcinę ligą. Vyresniems kaip 10 metų ligoniams diagnozei nustatyti taikomas sacharino mėginys; virpamojo epitelio gaurelių mikroskopinis tyrimas, kurio metu nustatomas gaurelių virpėjimo dažnis ir sinchroniškumas; elektroninė mikroskoppija gaurelių ultrastruktūrai ir padėčiai nustatyti. Svarbu atskirti pirminius gaurelių pokyčius nuo antrinių. PCD ligonių nosies NO koncentracija yra maža. Ateityje šis tyrimas gali būti naudojamas skriningui dėl PCD. PCD reikia diagnozuoti laiku. Tuomet bus užkertamas kelias komplikacijomis (bronchektazinei ligai, sinusitui, vidurinės ausies uždegimui). Reikia nuolat stebėti ligonį ir reguliariai kruopščiai tirti jo būklę. Tokių ligonių gydymą turėtų koordinuoti specializuotuose PCD gydymo centruose dirbantys specialistai. Gydant ligonį, turėtų dalyvauti įvairių medicinos sričių specialistai: vaikų ir suaugusiųjų pulmonologai, otorinolaringologai, audiologai, fizioterapijos gydytojai, psichologai ir vaisingumo bei dirbtinio apvaisinimo problemų specialistai.

TURINYS

pp. 117-124

Virusai ir bronchinė astma: priežastinis ar atsitiktinis ryšys?

Andrew Bush

Londono karališkoji Bromptono ligoninė, Londonas, Anglija

Tarp virusinių infekcijų ir kvėpavimo takų ligų yra ryšys. Šiam straipsnyje pamėginta plačiau nagrinėti šias temas: ar virusinė infekcija gali sukelti bronchinę astmą sveikiems vaikams, ar švokštimas peršalus atsiranda dėl įgimtos nenormalios plaučių funkcijos; koks yra ryšys tarp ūmio virusinės infekcijos ir bronchinės astmos paūmėjimo; kaip susiję respiracinis sincitinis virusas (RSV), atopija ir ilgalaikiai bronchinės astmos simptomai; kokias lėtines plaučių ligas gali sukelti ūmi virusinė infekcija. Virusine kvėpavimo takų infekcija sergančių vaikų švokštimo priežastis yra sulėtėjusi kvėpavimo takų raida, o ne eozinofilinis kvėpavimo takų uždegimas. Daugelį metų buvo žinoma, kad virusinė infekcija gali sukelti bronchinės astmos paūmėjimą. Eozinofilų sukeltas kvėpvaimo takų uždegimas yra priežastis, dėl kurio paūmėja lėtinė bronchinė astma, o virusinės infekcijos metu kvėpavimo takų uždegimą sukelia neutrofilai. Nors ir didelę reikšmę RSV infekcijos patogenezėje turėtų eozinofilų sukeltas uždegimas, bet akivaizdu, kad RSV sukelia ūmų ir persistuojantį uždegiminį atsaką. Remiantis šiuo metu turima informacija, manoma, kad RSV nesukelia bronchinės astmos. Atopinė būklė ir sulėtėjusi kvėpavimo takų raida gali būti ligos paūmėjimo priežastis. Daugeliui vaikų, sirgusių RSV sukeltu bronchiolitu, ilgam išlieka kosulys ir švokštimas. Gydymas inhaliaciniais steroidais yra neefektyvus, bet ilgainiui simptomai išnyksta. Turimos informacijos nepakanka tiksliam virusų ir alerginio atsako sąveikos mechanizmui išaiškinti. Dabar manoma, kad inhaliaciniai arba per os vartojami steroidai turi būti neskiriami RSV sukeltam bronchiolitui ir jo liekamiesiems reiškiniams gydyti. Todėl galima teigti, jo eozinofilų sukeltas kvėpaivmo takų uždegimas kliniškai yra nesvarbus.

TURINYS

pp. 125-136

Sunkios bronchinės astmos diagnostika ir gydymas

Andrew Bush

Londono karališkoji Bromptono ligoninė, Londonas, Anglija

Daugelio bronchine astma sergančių vaikų standartinis gydymas yra efektyvus, o ligonius, kuriems standartinis gydyams neveiksmingas, reikia kompleksiškai tirti ir gydyti. Šiame straipsnyje apžvelgiami brochinės astmos patofiziologijos tik nauji atradimai, kurie padėtų racionaliau gydyti sunkia astma sergančių ligonių grupę. Sunki bronchinė astma pasireiškia skirtingais patofiziologiniais fenotipais. Gydytojas privalo išsiaiškinti, kaip šeimos nariai supranta žodį "švokštimas'. Vaikų pulmonologai turi kaupti informaciją apie skirtingas sunkios bronchinės astmos rūšis ir stengtis kiekvienu atveju sudaryti individualius gydymo protokolus. Reikia išaiškinti ligą sukeliančius aplinkos veiksnius ir vengti jų visais įmanomais būdais. Alergenų pašalinimas iš aplinkos yra geriausias sunkios bronchinės astmos gydymo būdas, bet vis dėlto nevisuomet tai įmoanoma. Šiuo metu imunoterapija netaikoma sunkios eigos vaikų bronchinei astmai gydyti. Be to, bronchine astma sergantiems ligoniams reikia pasiūlyti psichologinę pagalbą.

TURINYS

pp. 137-142

Biologinį atsaką moduliuojančios makrolidų savybės

Bruce Rubin, Kosuke Okamoto, Chikako Kishioka, Shinobu Arima, Jungsoo Kim

Wake Forest universtiteto Medicinos centras, Šiaurės Karolina, JAV

Makrolidų grupės antibiotikai pasižymi kitiems antibakteriniams vaistams nebūdingomis savybėmis. Jau 1960 m. buvo pateikta hipotezė apie galimą imunomoduliuojantį makrolidų poveikį. Tuomet pastebėta, kad vartojant troleandomiciną nuo steroidų priklausoma bronchine astma sergantiems ligoniams buvo galima sumažinti kasdieninę prednizolono dozę. Sėkmingi difuzinio panbronchiolito gydymo makrolidais rezultatai paskatino susidomėti imunomoduliacinėmis šios grupės vaistų savybėmis. Neseniai aprašyti geri cistinės fibrozės gydymo eritromicinu rezultatai. Yra kelios hipotezės, aiškinančios mažomis dozėmis ilgą laiką vartojamų makrolidų poveikį lėtinėmis plaučių ligomis sergantiems ligoniams. Tačiau iki šiol neatsakyta į klausimą, koks yra makrolidų imunomoduliuojančio poveikio mechanizmas? Kokia yra optimali makrolidų dozė ir jų vartojimo trukmė gydant lėtines uždegimines plaučių ligas? Ar, be difuzinio panbronchiolito, yra kitų uždegiminių plaučių ligų, kurias būtų galima efektyviai gydyti makrolidais, panaudojus biologinį atsaką moduliuojančias jų savybes? Manoma, jog makrolidai gali būti efektyvūs kitoms lėtinėms uždegiminėms ligoms (reumatoidiniams artritui, kolagenozėms, atopiniam dermatitui) gydyti, bet šiai hipotezei pagrįsti dar stinga duomenų.

TURINYS

English version

Paieška internete:

search.lt

Webmaster