Vaikų pulmonologija ir alergologija
2004 m. balandis, VII tomas, Nr. 1 (2447-2452)
Antiproteinurinis montelukasto poveikis gydant sergančius glomerulonefritu vaikus
Vytautas Bačiulis1, Rimantė Čerkauskienė2
Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinika1,
Vilniaus universiteto vaikų ligoninė2
Šio prospektyvaus tyrimo tikslas buvo nustatyti leukotrienų antagonisrto, montelukasto natrio proteinuriją mažinantį poveikį glomerulonefritu (GN) sergantiems vaikams. Ištirta dešimt (4 mergaitės, 6 berniukai) vaikų nuo šešerių iki šešiolikos metų. Visiems ligoniams atlikta inkstų biopsija: 5 vaikams rasta IgA nefropatija, 4 mezangioproliferacinis glomerulonefritas, 1 židininė segmentinė glomerulosklerozė (ŽSGS). Prieš gydymą nustatytas baltymo kiekis paros šlapime ir skirta montelukasto po 0,12±0,03 mg/kg/parą (5-10 mg/parą) keturias savaites. Baigus gydymą dar dvi savaites tirtas šlapimas. Proteinurija ženkliai sumažėjo paskutinę gydymo montelukastu savaitę nuo 1,3±0,76 g/24 h iki 0,67±0,5 g/24 h (p< 0,041). Devyniems iš dešimties vaikų vidutiniškai proteinurija sumažėjo 52,5±25,0 proc. ir vienam padidėjo 22,9 proc. Stebėjimo lailotarpio pabaigoje proteinurija sumažėjo 23,8 proc.±28,5 proc. ir vidutiniškai buvo 0,95±0,54/ g/24 h (p=0,25). Glomerulų filtracijos greitis bei kraujospūdis smarkiai nepakito nei gydymo, nei stebėjimo periodu. Mūsų tyrimas rodo, kad vaikams, kurie serga glomerulonefritu, montelukastas gali sumažinti proteinuriją. Reikėtų daugiau tyrimų, norint nustatyti montelukasto efektyvumą, gydant glomerulonefritą.
|
Paieška internete:
|
